Jūra

Keliaujant dviračiu pajūriu, nuovargis ateina daug lėčiau ar atsiranda tik nulipus nuo jo. Arba išvis neatsiranda. Daug smėlio, skardžių, giedras dangus ir takeliai, kurie vietom apaugę sausa žole, o visur kitur ne. Keli medžiai, kurių šešėlis ne toks vėsus, koks būna po kitais medžiais. Visa tai sudaro vieną vienetą, kurį kasmet tam tikru sezonu apgula daugybė niekuo nesusijusių žmonių.

Dabar, kai vėsiau, smėlis drėgnesnis, bet žmonės kartais dar maudosi, mes vedėmės dviračius pro kavines, namus, nepažįstamus žmones iki kol pasiekėme pliažą. Ten gulėjo vienas kitas žmogus. Ir mes prisijungėm prie jų. Po to ėjom pabraidyti. Tačiau tai ir buvo vienas keisčiausių dalykų. Dar niekad nemačiau Baltijos šitaip siautėjančios. Vanduo labai smarkiai atslūgdavo, o tada pakildavo vos ne dangų remianti banga, kuri šliūkštelėdavo ant tų, kurie netiksliai įvertindavo atoslūgį. Ir taip kartojosi kelis kartus, kol neišgirdau keisto garso. Kažkas tarsi ėmė šnypšt, vanduo atslūgo, toj vietoj, kur anksčiau būtų susidariusi banga, dabar ėmė kilti juoda siena. Palyginus su visomis kitomis bangomis, ta siena neatrodė didelė. Ir tik jai sugriuvius, paaiškėjo, kad tai buvo banga, bet ne iš vandens, o iš geldelių. Jas pravėrus, viduje dar judėjo austrės. 

Visgi tai pasirodė itin keista. Tad nusprendėm, kad reikia judėti namų link. Sėdom ant dviračių, nusprendėm, kuris kelias bus trumpiausias ir pajudėjom. Mane sugalvojo namo palydėti, nes jau temo. Tad beveik visi išsiskirstė savais keliais. ***

 Dar vėliau dviračiu išvažiavau į miestą. Ėmė lyt, aš palindau po vienos kavinukės stogeliu. Viduje sėdėjo kažkokia Lietuvos žvaigždė, kurios vardą buvo sunku įvardyti. Tad ji labai manęs ir nesudomino iki kol pradėjau girdėt jos sarkastiškus komentarus aplinkinių atžvilgiu. Pro stiklą puikiai viskas girdėjosi. O gal durys buvo pravertos. Man pasidarė labai juokinga. Aš ėmiau kažką atsakinėti į tuos komentarus, o gal tiksliau, dar juos komentuot. Bet aš taip gerai nesigirdėjau. Gal dėl to, kad lauke lijo. Bet pseudožvaigždė mane pastebėjo ir išėjo laukan. Tačiau tuo metu kažkokie diedukai, greičiausiai vokiečių turistai ėmė skirstytis. Viena padavėja, ar kokia ir bebūtų jos profesija, pradėjo padavinėti paltus ir švarkus išeinantiems klientams ir džiaugėsi, kad jų kavinėje yra sugalvota puiki sistema, leidžianti atsiminti, kuris paltas ar švarkas yra kurio kliento, nenaudojant tų įprastų žetonėlių. Į akis labai krito palyginti didelė tos moters iškirptė megztinyje ir tamsi plaukuota krūtinė. Ją pamačius šiek tiek sumišau. 

Mano pseudožvaigždė dingo. Lijo ir buvo tamsu, o senukams išsiskirsčius, mane kaip kokį girtuoklį darbuotojai ėmė vyti nuo kavinės, aiškindami, kad čia yra kavinės zona. Aš tada pradėjau ginčą dėl viešos ir privačios nuosavybės sąvokų ir iš principo nei už ką nenorėjau trauktis nuo šaligatvio. Nieko nei laimėjau, ne pralaimėjau. tai šįkart tiek.