Salės centre, šiukšlių, nuolaužų ir kėdžių krūvoje vykęs vaidinimas mane ne tai, kad stebino ir intrigavo, bet privertė įsijaust taip, kad pati ėjau ir ėmiau kalbėt su personažais, prisidėjau keičiant sceną spektaklio eigoje ir niekaip negalėjau patikėt, kaip tai esti nuostabu. Ir nors iš pradžių tai nieko nedomino, bet žmonės pamažu ima ir vis labiau ims pamėgt tokius dalykus.
Tuo tarpu visiškai priešingas dalykas buvo šokių renginys. Atėjau į pažįstamos namus, kur vakarais vyksta šokiai. Tie namai neatrodė jaukūs. Kambarys dvelkė sovietmečiu, nebuvo didelis, bet nepaisant to - plastikine permatoma pertvara dalino kambarį į dvi klaustrofobiškas dalis. Vienoje šoko žmonės, apsirengę vienodai neįdomius rūbus. Tačiau ne rūbai varė nuobodulį, o tai, kad jie tiesiog atliko šokių judesius ir tuos nerangiai, be dvasios ir energijos. Viena moteris per pertvarą pamatė kątik atėjusią mane ir pamojavo, pašoko "man individualiai" porą judesių ir toliau įsijungė į masę. Kitoje kambario pusėje prie poros stalų sėdėjo stebėtojai, nuobodžiais ekspertų veidais sekė judesius ir laukė kiekvieno įeinančio į kambarį, kad prasiblaškytų.
Šiandiena gana marga ir dėl to, kad su kursioke atlikom mokomąjį eksperimentą. Tyrėm pirmakursius. Ir taip keista, kai dvi to paties kurso grupės gali būti tokios dichotomiškos. Pirmieji - entuziastingi ir gyvybingi. Antrieji iš pirmo žvilgsnio man pasirodė keisti, švelniai tariant. Didžiąja dalimi. Nors negalima taip sakyt. Gal ir perdedu. Išties pusė žmonių atrodė norintys būt ten kur yra. O tai yra labai gerai. Reziumė - pusė eksperimento atlikta, pusė duomenų nuliukais vienetukais sugulę į excelį. Tikimės šiek tiek kitokių rezultatų iš kitų eksperimento grupių, kad galėtume bent vieną kart pasakyti tuos žodžius "radome statistiškai reikšmingą skirtumą". Tačiau iš kitos pusės neliūdėsim ir to negavę, bo reikia išmokti būti nešališkomis tyrėjomis ir pripažint negavus to, ką norėjome gaut.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą