Atrodo pats veidas nori sulįst į kaukolę ir pasislėpt, iš vidaus spausdamas visus skysčius lauk per akiduobes. Ir velniai žino, kas čia vyksta už tų sienų.
Tą vienatvę, ko gero, visąlaik taip skauda. Kaip senus sąnarius besikeičiant mėnulio fazėms ar orams.
Žmonės atrodo reikalingi vien iš savisaugos, kad kas piktas miške už kojos pagavęs į krūmus nenuvilktų.
Tereikia kampo, kur gali miegot, keltis ir būt su
gamta, kuri neklausia, nesako, bet išvaro visas nuodingas gleives iš organizmo ir leidžia toliau gyvent. Ir visai neblogai. Duoda gyvybės sėklų, tik sėk kol gali.
Gerai audros. Sudrebina, supurto ir jauti, kad esi ir eini ieškot, kodėl esi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą