Aš tik biškį biškį labai pavargau

gausiu ar negausiu akademines?
išprotėsiu - neišprotėsiu?
dirbsiu - nedirbsiu?
kada nors išsimiegosiu - neišsimiegosiu?
mylėsiu - nemylėsiu?
supras kas ar ne??????????
mano šeimos gydytoja serga. Aš jaučiuosi kaip hipochondriakė. Bet kad tikrai ne iš sveikatos ir juo labiau ne dėl malonumo ten vaikštau. Ir išvis, man atrodo, kad mano gydytoja niekada netiki mano minimais simptomais ir kai mėnesį laiko po gydymo eritrocitų kiekis keturis kart viršija normą, niekas nieko man nepaaiškina.
pastarąją savaitę turėjau progų miegot. Daug. Bet tai nepadėjo pailsėt. Atsikėlus valandą laiko jaučiuosi mieguista, o po to pavargus ir vėl noriu eit miegot. Kažkokių darbų rašymas atrodo kaip didžiausias bulšitas koks tik gali būt. Galiu kažką padaryt, kai žinau "viskas, ryt jau verkiant..." arba po valandos verkimo galvojant kokia beviltiška situacija.
iš pašonės visi kaltina mane tingumu. Bet ar nenoras, prasmės nematymas kažką daryt = tingumas? Aš nežinau kaip ten būna.
- Sakiau nereikia dirbt! Mesk ten tuos visus darbus! Mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis, nes tai tavo vienintelė pareiga"

kaip liūdna turėt pareigas, kuriomis vis mažiau pasitiki. Vis daugiau įtarimų kyla, ar tie visi įsipareigojimai mane kur tai nuves???
dar mąsčiau ar tikrai taip faina universitete turėt programas, po kurių 7 studentai pasiima akademines (iš kokių 60 ar 70). Ir ar faina girtis tokiais dėstomais dalykais, kurių niekas nelanko, o prieš egzą perskaito n metų iš rankų į rankas siųstą konspektą? Dėstytojai - vadovėlių autoriai kitas to paties mokančias įstaigas vadina šamanų mokyklėlėmis, bet kodėl ten niekas nenori numirt įpusėjus semestrui? O gal irgi nori?
Silpnieji mano pusėn!

Bet šįkart nemanau, kad užteks "išsimiegot ir skaniai pavalgyt". Ai, ir mest darbą.
greičiau ta pasaulio pabaiga.