Gyvenimas biškel primena kiaulidę. Jau vien fizinė buitis apšnerkščiama per dvi išeigines ar net darbo dienas. Taip, kad nekyla noras kažką daryt iš naujo. Tokiu atveju noriu gyvent viena,kai niekas nesuvalgo mano nutelos, kai šaldytuve randu tai ką palieku. Keista, kaip žmonės iškreiptai suvokia matematiką ir tai, ką jie duoda,padaugina iš savo burbulo, lygindami su tuo, ką yra gavę. Pikta daros, nes aš žinau savo tiesą, kurią kiti pykdami gali pavadinti daugikliu iš begalybės. Štai kaip fizinė buitis moka erzint.
Be pastarosios, netvarka ir planuose, ir mintyse. Nes atėjus vakarui kartais būna sunku atsimint, kur nakvojau.Ir ne todėl, kad vakarėlis vakarėlį veja,o dėl neaiškios bet staigios priežasties. Mama sako: "Vaikeli, pervargimas, grįžk, nedirbk." O ir nedirbčiau, jei kas per mėnesį tūkstantėlį bazinėms reikmėms pamėtėtų. Dar galvoje pinasi visi galutiniai terminai su laisvadienių skaičiavimu ir noru kartais išvertus bambą parą laiko žiūrėt filmus. Nuo rytinės Alisos stebuklų šalyje iki We Need to Talk About Kevin ir atgal.
O galiausiai - visi mano ir mano draugų romanai. Apie saviškį užsiminiau mamai. Su kažkokia baime. Bet pranešiau tik apie tautybę ir nei žodžio apie visus gražius dalykus, kuriuos iš jo gaunu. Niekada nemokėjau su mama kalbėt apie vyrus.
Tai tiek to antradienio, baigiant analizuot NEO PI-R po termino, dėstytojui pasiaiškinus, jog viską įprastai darau paskutinėm minutėm, tik šįkart užmigau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą