Buvimas namie mane paverčia atsilikėle. Pradedant nuo ryto ilgų pagirių iš miego, kurios tęsiasi iki pusiaudienio, poto nuobodi popietė ir tingus vakaras. Maistas, TV, ginčai ir visas kitas kompleksinis šūdas. Čia kaip mc'donalde. Nieko naudiengo, nieko smagaus, tik užkemši save pusfabrikačiais, kad vakare galėtum sau pasakyt: "Aš veikiau". Bybienė.
Nuo grįžimo man trūksta miegojimo terasoje, dažuotų rankų, kalbos, kuri jungia poliakus ir litvakus. Niekas nesėda prie didelio stalo bendrų pietų. Kas sau prisidėlioję į lėkštes kijevo kotlečiukų išsilaksto į savo kampus ir atsiriboję nuo vienas kito ėda. Išsigimė "kasdienės duonos duok mums šiandien". Liko tik "paduok majonezą" ir "ė, debile, suvalgei mano ledus". Nusipurtau, suraukiu savo kaktą ir dar giliau rėžiu tarp antakių pykčio raukšlę, kurią paveldėjau iš tėčio.
Kiek papisom, tiek paritom. Ir išsiskirstėm. Ir niekam neįdomu, kad kažkam trūks bendravimo, naktinėjimų, girtavimo.
Darsyk bybienė ir nenoriu būt namie.
Einu skint liepukų, kad būtų arbatos ligotai dienai.