Stovi vidury geltonai-žaliai marguojančios pievos ir jautiesi ar tai tuščias, ar tai kiauras. Visais vėjais perpučiamas. Tarsi staiga būtum susitraukęs iki spirgelio įsčiose.
"Pati to norėjei. Skaidei save į tūkstį nieko"
Pagalvoji, ūgteli. Pagalvoji, ūgteli. Atoveiksmis po truputį kelia į ten, kur buvai anksčiau. Tik maža apie ką galvot, kai čiut ne iki smegenų atsidavei. O vėl būti tiesiog aš nesinori.
Be Dievo, be padorumo, be savitvardos.
Aš neišmokau augti. Tik galiu džiaugtis kaip balionėlis (oru) ir sprogt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą