Tai prasidėjo prieš metus. Sekmadieniais po darbo 7 autobusas. Licėjaus stotelėje vis tas pats žmogus su dviračiu, nusiėmęs priekinį ratą, prisijungdavo į "kelionė namo" ekspresą. O prieš darbą - moteris, su didele taše, maršrutu Justiniškės - Pramogų arena, man tapo ritualine važiavimo į darbą pažįstama. Nors niekad su ja ir nepasisveikinau, nepersimečiau nei vienu žodžiu.
Vasara. Tokių besikartojančių žmonių vis daugėjo, besikartojantys dalykai, vis dažnėjo. Žadintuvas, tarpinis intervalas, viešasis transportas. Visad tuo pačiu metu, tokiais pat autobusais/ troleibusais, o juose tie patys žmonės. Ne visi, žinoma, bet įsidėmėjau kelias tuo pačiu ratu kasdien bezujančias žiurkes, tokias pat kaip ir aš. Ir tik įlipusi į transportą vis imdavau dairytis "pažįstamų" veidų. Tada išlipi, nusileidi laiptais, ties tiltu akimis palydi vis tą patį jaunuolį judantį ta pačia kryptimi, eini toliau, leidiesi į panerius, patiltėj tas pats viešasis darbuotojas vangiai renkantis šiukšles... Ir taip diena iš dienos, kas antrą savaitę.
Ruduo. Sekmadieniais 23.00 5G autobusas. Už manęs vis sėdi moteris, kurios veido niekaip neįsidėmiu, bet žinau, kad čia ta pati, nes Pramogų arenoje įlipus kokiam žmogui vis pasigirsta, "Ar 53 nuvažiavo?". Privažiavus šeškinės tiltą, priešais pravažiuoja du autobusai, 46 ir 73, tada kyla eilinė buitinė įtampa, kaip čia persėst į 73, kuris yra priekyje. Kaskart vis tas pats veiksmų planas, toje pačioje vietoje 5G aplenkia 73 autobusą, toje pačioje stotelėje persėdu ir važiuoju namo.
Ratas užsidaro. Pasaulis veikia kaip mechanizmas. Ir baisu darosi, nes kalbam apie laisvę ir jos principus, o realybėje viskas kažkaip sudėliota ir užprogramuota. Mes kaip mažos programėlės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą