VU yra neįtikėtinas savo keturių ar šešių valandų langais. Pastaruoju metu supratau, kad juos galima panaudoti ne tik bobiškiems plepalams apie vyrus, skudurus, ne tik parimus prie peleninės, bet ir susiradus sau šiltą kampą filologų skaitykloj, ar virtuvėje. Grįžus namo beveik nebereikia nieko mokytis, nes biblioteka ypatinga tuo, kad nemoku joje prie kompų prisijungt, tad visas laikas praleidžiamas gana tikslingai.
O kai ateina "užpiso čia mane viskas" metas, lendu laukan ir einu keliukais, kuriais nesu ėjusi. Mano tyrinėjimai prasidėjo tik šioje pavasarinėje raidos fazėje. Ne visada jie baigiasi laimingai. Antai kaip mėginimas lipti į didžio mūsų Gedimino kapo kalną. Įtrečdalėjusi susimąsčiau, jog kažkaip reikės ir nulipt. O jau ir kylant sunku buvo atlikt tikslingus veiksmus, nes laiptai priminė nuožulnią ledo areną. But I'm happy and alive.
Ir logikos dėstytoją žavų turiu. Tuo ir džiaugiuosi. Dar ir matematika.
O rytoj, nepamenu po kurio laiko, važiuoju į Šakius. Ar į namus? Kaip dabar tai pavadint?