Dūmelis ir Meilė bus mano senmergės kačių vardai

Švelnus raudonų devynerių dvelktelėjimas, katinas jaukiai susirangęs ant krūtinės ir visos gražios meilės istorijos nukreipė mintis į vaiką, kurio norėčiau. Trejybės pastūmėta ir draugui užsiminiau apie norus ir galvojimus. Tada sekė ryto dialogai apie santuokas, šeimas, vaikus. Liūdna ir verčia susimąstyt, kai dviejų žmonių, būnančių kartu, norai ir vizijos nesutampa.

Mario

Didžiulis lėlių teatras. Visos marionetės tokios įvairios, kad net gali susidaryti įspūdis, jog jos išties priklauso tik pačios sau ir kuria pačios save. Toks savo individualumo įspūdis sukuria didingą iliuziją, kuri užstoja visas tas lėles tampančias virveles, nutysusias aukštyn lėlių šeimininko link. Ir visgi, Šeimininko. Nepastebimo, bet visagalio.
Visi spektakliai, kuriuose lėlės vaidina tokie įtikinantys, įdomūs ir įtraukiantys, kad atrodo, jog už šito pasaulio nieko kito nėra. O kas, jei esi vienas iš lėlių ir visgi matai, kad tai tik spektaklis, ar tai leidžia pakilti virvelėmis aukštyn ir pamatyti užkulisius ar netgi manipuliuoti kitų nežinojimu? O gal toks žinojimas tėra dar viena iliuzija iliuzijoje, sukurta kaip atsarginis planas tiems, kuriems pirmoji scenografija pasirodė per daug paprasta? Prie antrojo scenarijaus pridedamas savidestrukcinis elgesys, kaip trečio lygio apsaugos mechanizmas.

Words cannot describe that emptiness, that loneliness

Atrodo pats veidas nori sulįst į kaukolę ir pasislėpt, iš vidaus spausdamas visus skysčius lauk per akiduobes.  Ir velniai žino, kas čia vyksta už tų sienų. 

Tą vienatvę, ko gero, visąlaik taip skauda. Kaip senus sąnarius besikeičiant mėnulio fazėms ar orams.

Žmonės atrodo reikalingi vien iš savisaugos, kad kas piktas miške už kojos pagavęs į krūmus nenuvilktų. 

Tereikia kampo, kur gali miegot, keltis ir būt su 

gamta, kuri neklausia, nesako, bet išvaro visas nuodingas gleives iš organizmo ir leidžia toliau gyvent. Ir visai neblogai. Duoda gyvybės sėklų, tik sėk kol gali.

Gerai audros. Sudrebina, supurto ir jauti, kad esi ir eini ieškot, kodėl esi.

Žiurkė karalienė

Tai prasidėjo prieš metus. Sekmadieniais po darbo 7 autobusas. Licėjaus stotelėje vis tas pats žmogus su dviračiu, nusiėmęs priekinį ratą, prisijungdavo į "kelionė namo" ekspresą. O prieš darbą - moteris, su didele taše, maršrutu Justiniškės - Pramogų arena, man tapo ritualine važiavimo į darbą pažįstama. Nors niekad su ja ir nepasisveikinau, nepersimečiau nei vienu žodžiu.

Vasara. Tokių besikartojančių žmonių vis daugėjo, besikartojantys dalykai, vis dažnėjo. Žadintuvas, tarpinis intervalas, viešasis transportas. Visad tuo pačiu metu, tokiais pat autobusais/ troleibusais, o juose tie patys žmonės. Ne visi, žinoma, bet įsidėmėjau kelias tuo pačiu ratu kasdien bezujančias žiurkes, tokias pat kaip ir aš. Ir tik įlipusi į transportą vis imdavau dairytis "pažįstamų" veidų. Tada išlipi, nusileidi laiptais, ties tiltu akimis palydi vis tą patį jaunuolį judantį ta pačia kryptimi, eini toliau, leidiesi į panerius, patiltėj tas pats viešasis darbuotojas vangiai renkantis šiukšles... Ir taip diena iš dienos, kas antrą savaitę.

Ruduo. Sekmadieniais 23.00 5G autobusas. Už manęs vis sėdi moteris, kurios veido niekaip neįsidėmiu, bet žinau, kad čia ta pati, nes Pramogų arenoje įlipus kokiam žmogui vis pasigirsta, "Ar 53 nuvažiavo?". Privažiavus šeškinės tiltą, priešais pravažiuoja du autobusai, 46 ir 73, tada kyla eilinė buitinė įtampa, kaip čia persėst į 73, kuris yra priekyje. Kaskart vis tas pats veiksmų planas, toje pačioje vietoje 5G aplenkia 73 autobusą, toje pačioje stotelėje persėdu ir važiuoju namo.

Ratas užsidaro. Pasaulis veikia kaip mechanizmas. Ir baisu darosi, nes kalbam apie laisvę ir jos principus, o realybėje viskas kažkaip sudėliota ir užprogramuota. Mes kaip mažos programėlės.

Google you in Facebook

Būna dienų lyg tyčia

Sako: "nusikirpti sau plaukus - reiškia rūpesčių pabaigą".

Bet sapnai kur kas daugiau nei vienas bendras aiškinimas. Kur kas asmeniškiau ir reikalauja daugiau pastangų, kad būtų suprasti. Neužtenka abėcėliniame sąraše  rast reikšmę.

Žmonės nemėgsta, kas sunku. Aš irgi žmogus, bet stengiuosi būti žmogus su išlygomis.