Eiliniai interneto klodai šiandien privertė stabtelti ties vienu reiškiniu ir pamąstyti apie jį iš naujo. Anksčiau man tarsi ir nekildavo didelių klausimų dėl plastinės chirurgijos reikšmės. Kaip ir aišku, kad ji reikalinga gyvenimo kokybei pagerinti, tobulinant savo išvaizdą (bendriausia prasme). Bet kai šiandien paskaičiau, jog Korėjoje tokios operacijos - madingas reikalas, pašiurpau. Suvokiu, jog daug metų patyčias dėl išvaizdos kentę vaikai sulaukę reikiamo momento keičia save chirurginiu būdu. Įsivaizduoju kokį šviežią oro gurkšnį jie įkvepia ir ima gyventi naują gyvenimą, bet...
Juokingiausia, kad man į galvą šovė ne nevykusios operacijos, ne tai, kad atsiranda daug laimingesnių žmonių, o klausimas apie reprodukciją. Tarkim, mergaitė atsikratė didžiulio žandikaulio, kreivos nosies ir dar bala žino ko, susirado draugą, mylėjo vienas kitą ir išmylėjo vaikiuką... O vaikas gimsta paveldėjęs visą mamos genetinį bagažą. Čia aš ir pasibaisėjau savimi, kad leidžiu taip galvot, tarsi grožis būtų svarbiausias dalykas, bet mintys apie šitai neapleido mano galvos.
Korėjoje šitas gražinimosi peiliu reikalas ant bangos. Daug žmonių išgyveno bjauriojo ančiuko perversmus ir dabar visi vaikšto gražūs. Praeiviai primena reklamų žmones, o vaikai gimsta ne tokie patrauklūs ir vaikšto tarp gražių žmonių, laukia to tinkamo momento, kai patys galės tapt gražūs. O iki tol kankinasi visame šiame grožybių parade.
Be viso šito, kilo ir minčių apie žmogaus kūno pastovumą. Kai žinai, kad gimsi turėdamas tam tikrus bruožus ir augant jie ryškės. Imu svarstyti, kaip artimiausiu metu pasikeis "O, koks tu pasikeitęs!" prasmė, kaip dėl to kis žmonių tapatybės ir ar gatvėje išvis bus įmanoma pažint senus pažįstamus. Suprantu, kad aš čia sniego gniūžtę paverčiau lavina, bet kuo toliau, tuo daugiau minčių kyla ir lavina auga toliau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą