Naktį sapnuoju darbą, sapnuoju, kad nespėju, sapnuoju tai, ką norėčiau turėt, bet atsibudusi nedrįstu pasiimt. Sapnuose kalbėdama neužsikertu ir esu ta, apie kurią sukasi žmonės, daiktai ir visas gyvenimas. Sapnuose nereikia turėt specialybės ir pinigų. Užtenka mokėt peršokt iš vieno laiko ir erdvės į kitą. Nors kokie ten mokslai... Tiesiog keiti ir keitiesi šiaip sau, be priežasties ir atsakomybės.
Fabijoniškėse viskas vyksta kitaip. Jei nešiočiau kabes, tas kur apjuosia galvą, bent jau galėčiau įvardinti fizinį objektą, blokuojantį ir veržiantį mintis. Dabar vienas ir didelis varžtas esu pati, sėdinti ant minkštos sofos, ėdanti skumbrę iš konservų ir pagaliau gerianti kavą, kurios man taip niekas ir neprisiruošė nupirkt (gal turit kokių atsiliepimų apie ciberžolės šaknų gėrimą, kaip kavos pakaitalą?).
Man įdomu, ar aš viena jaučiuosi užsisukusi savo velnio rate? Klausiu, nes mane kartais guodžia, jog nelaiminga esu tik aš viena. Apskritai, net palengvėja. Kitais atvejais palengvėja kai išgeriu. Jei taip ir toliau kuičiantis po mano šūdą, tai laukiu it bevalė, kol kas stiprus ar stipri ateis pakeist mano gyvenimo. Tuo gal ir užbaigsiu nelaimingo žmogaus pasakėlę.

"6. Have fun (Jausk malonumą)

Jeigu tu nejauti malonumo darydamas tai, ką darai – nebūtina išleisti tūkstančių terapijai išsiaiškinimui kas su tavimi blogai. Pasirink kitą kryptį. Laikas, kurį turi dabar yra labai brangus, išnaudok jį išmaniai."

o tatai nepadeda.