Iki pusės šešių ryto suvedinėjant savo gyvenimo statistiką, iš praeities pakilo žmonės, su kuriais buvau, su kuriais kalbėjau per naktis, kuriuos mylėjau. Mylėjau?Aš gi nieko nemylėjau (nes kas tai yra?). Visas tas, kas buvo su manimi - du metus ar porą trunkamtis neracionalus susižavėjimas. Vis blėstantis, bet prie jo priprantama. Kaip alkoholis. Ant pirštų suskaičiavau penkis tokius kartus. Taip prajobinau 7 savo gyvenimo metus. Fail. Ir sėkmingai tęsiu šią praktiką, lėtai ir skausmingai bekankindama save. Na, sėkmės! Juk dėl 8 kartų per metus galima paaukoti ir save, ir savigarbą, ir galvą.
Tik juokingiausia, kad šiandien iš esmės esu patenkinta tuo, ką turiu. Nes be visų vyrų esti ir gyvenimas: tamsūs juokeliai, šventės, filmai, knygos, naujos pažintys, vietos, dviratis, maistas ir t.t. Gal ir sunku patikėt, bet tos juodos mintys ateina ne taip ir dažnai (kasdieniškomis proporcijomis). Paskaičius savo senus ir juokingus dienoraščius, viskas atrodo kitaip. Kaltė nemokėjime džiaugtis mažomis laimėmis. Bet kartkartėm smagu patriest miltais ir apsiseilėjus garbint savo vis naujus dievus, kurie manęs kaip nematė, taip ir toliau nemato, arba pastebi tik jiems patogiu metu.
Kuo toliau, tuo labiau man darosi pochui. Ir nepaisydama nuomonių, pasiimsiu, ko trūksta. O kartais ir daugiau.
3 komentarai:
Giedrut,aš labai norėčiau pasikalbėti su tavimi prie vyno taurės. Vilniuje.
Kas tas aš? :)
ir aš Vilniuje.
Rašyti komentarą