Būna manyje ryžto, kuris nuverčia kalną. Kartais. O dabar valandą laiko nesugalvoju, ką atrašyt. Sėdžiu ir dvidešimtą kartą skaitau tą patį tekstą, laukdama išganymo pati iš savęs. Kodėl pasistatau į juokingą situaciją? Juokingą kitiems, bet ne man. Vaiva, ar aš normali? Ar aš kada nors išmoksiu bendraut?
Damn. Jokia sušikta žinutė nieko nekeičia, jei ji tik neskamba eik nx. O aš sureikšminu. Susireikšminu.
Einam išsiryškint????
Prie visų emocijų dar gavau dozę adrenalino. Teko vairuoti Vilniuje. For the first time mieste, kuriame veik ant kiekvienos sankryžos po šviesaforą. Toli gražu ne Šakiai ir ne Tauragė. Sėdėjau viena salone ir niekam nematant mirkau savo prakaite.
PO to išsimaudžiausi Neryje. Su tėčio chebra, kuri iš esmės yra mūsų chebros amžiaus kepėm mėsas ir etc. Antras for the first time. Rūkiau tėvo akivaizdoj. Bet paimt pirmą cigaretę prisiruošiau per pusvalandį. Toks įspūdis DARYTKAŽKĄNELEIDŽIAMOPRIETĖVŲ būdingas tik mano amžiui. Tai ir susiskaičiuoju, kiek, ko ir kaip.
Kaip man gelbėtis pačiai iš savęs?
Norėčiau būt grubus ir valdingas vyras.