Visa tai, ką mes turim yra čia ir dabar. O visa kita šiuo metu netikra. Net aliuzija į Petrą nebėra tikra. Kažkaip likau su savo virtualumu ir netikrumu. Iki kol išeisiu į lauką/mokyklą/dar kažkur.
Tas mano nuo vakarėlio iki vakarėlio irgi kažkur veda. Iš vakar į rytoj, bet be aiškios perspektyvos. Užtapiau pirmąją drobę. Joje nėra Petro. Ir išvis, tikriausiai būtų baisiai niekam nejuokinga, išskyrus mane ir Mildutę, jei šiandien daug kartų sakyčiau Petras.
Saugus glėbys mane šiąnakt spaudė. Glaudė (?). Spaudė skamba it morka prieš tapdama sultimis ar sūris tame sūrio supaudimo aparate, kurį turi močiutė. Bet namuos židinys, virduly arbata. Ir išvis,ko man trūksta? Aiškiai pamatyt viską ką turiu.
Šiandien man skauda gerklę. Šiandien Buvau su Brigita. Šiandien parašiau matematiką. Šiandien vienintelė pamoka ir buvo matematika, nes kažin ar lietuvių būtų galima pavadint pamoka. Šiandien net buvau labai pozityvi. Sartep. Nebejuokinga. Bet kai neviltis truputį ima, tai PX kaip liaudyje sakoma.
Aš esu mėsėdė, bet baisiai mėgstu ir saldumynus. Nežinau kokia čia loginė sąsaja su visu tekstu.
Šiandien Butkuvienė mane labai gyrė mamai. Gerai, kad jai nesakiau, kaip man sekasi skaičiuot du dešimtais. Oi būtų gėda.
tai tu būsi mano varpeliu ar ne, po galais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą