Buitis gadina žmogiškuosius santykius. Santykius su sesėm, pusseserėmis ir tėvais. Buitis niekuomet nedingsta, visuomet reikalinga, bet greitai atsibosta. Buityje galima veikti: tvarkyti, gaminti. Šalia visa ko aš sugebu pridėti savo burbulų ir pykčių. Bet aš susitvarkysiu su šia savo ganėtinai nykia padėtimi. Mano šeimoje nebus tokių dalykų. Bus diskusijų ir pokalbių ir paguodimų ir apsikabinimų ir linksmybių, visokiausių smagybių. Bus demokratija.
Nebus socializmo, kuris kiekvieną vakarą skverbiasi į mano pašones per Gavelį. Nebus jokių Veronikų ir Levukų. Bus šeima. Bus uošviai, bet ne Uošvis visagalis. Bus namas, bus vaikai... Nebus nenormalių gėlynų. Normalūs bus. Karjeros neminiu. Nes sunku dabar apie ją galvot. Vėliau... (?)
O aš prieš tai pati užaugsiu. Subręsiu. Išsigyvensiu iš dabar mane kankinančių egocentrizmo pančių. Kalboms atrasiu tinkamiausius žodžius.
Leisiu sau naktį sėdėti balkone, stebėti pravažiuojančias mašinas, neramius, skubančius žmones. Ieškosiu kitų negalinčių užmigti ir naktimis sėdinčių, jei ne terasose ir balkonuose, tai bent ant palangės.