Rožinės mergaitės verkia

Einu. Ties parku ant šaligatvio krašto sėdi ta pati mergaitė, su ta pačia rožine suknute. Rožinis dviratis numestas ant kelio. Nenoriu gąsdinti vaikų ( žinau, kad vaikai yra mokomi nepasitikėti nepažįstamaisiais). Paklausiu, ar galiu užkelti dviratį ant šaligatvio, kad jo mašina nepervažiuotų. Mergaitė ašarotomis akimis linkteli. Užkeliu.
-Parvirtai? (spėju iš ant rožinių pėdkelnių esančių purvinų dėmių. visi mes krintame ant kelių dažniausiai)
Vėl linkteli. Visiškai nebeverkia. Nusišypsau. Nusišypso. Nuskubu kažkur tolyn, kur skubėti nėra jokios prasmės.Mergaitė girgždančiu rožiniu dviračiu mina į kalną. nei jai smagu ten mint, nei man smagu eit tolyn. Bet taip reikia.
O ar tikrai reikia? Susikuriu kvailas taisykles, kvailus žodžius. Jie visiškai priešingi norams. Kvaila,kvaila,kvaila.
Atsisuku pažiūrėt į mergaitę. Jos nebėra. Nesigirdi. Gal vėl pargriuvo? Bet įsitikinimai (kvaili įsitikinimai) neleidžia apsisukt,eit atgal, pažiūrėt... O jei neparvirto? Na, mergaitė per maža, kad pagalvotų "Ji kvaila", bet matyt jau pripratau taip galvot, kad visi šitaip pagalvos (galvos, galvos, negalvos (?) tai net pas mergaitę bijau nueit.

Viskas būna akyse parašyta. O aš skaičiuoju ramunes.