Vienas miškas, kitame miške su keturiais miškučiais. Daug uodų, daug rasos ir kažkiek lietaus. Bėgiojom po laukus. Išmidžiojom kažkokias grūdines kultūras, lipom į medį. Beveik laimingai ir išlipom. Dainavom, dainavo, kalbėjom, o toliuose geltonai augo rapsai. Be saulėlydžio, debesuota. Batai šlapi.
grįžus, viename sename name (jis rąstinis, tradicinis lietuviškas, tik jau su vandentiekiu ir elektra), ant zeliko šildėmės, klausėmės liaudies dainų, valgiau naminės duonos... Atitrūkom nuo viso aplinkinio pasaulio bent jau gerom keliom valandom.
Monikutė žiobrinėsna. Akvilė būtų mane po visus nepažįstamus kampelius apvedžiojusi. Būtų.
2 komentarai:
Bet gerai buvo, nesakyk. . . Jau seniai reikėjo. . . :) Tik kad laiko mažiau. . . nei mažai. . . per mažai. . .
Akvilė- nukeliamas daiktas. Tik spragtelk pirštuku, kad nepažįsti Kampelio,ir ateis.
tikrai :>
Rašyti komentarą