Pavasarį aplink senas moterytes, susėdusias pailsėti ant suoliukų, apsidėjusias nuolat tempiamom mantom, stovi laikas. Viskas juda: automobiliai, žmonės, šešėliai... O jos sėdi ir giliu žvilgsniu žvelgia į nebūtį.
Suaugo
medis į vieną istoriją.
prabilo
paukščių pilna burna.
išskrido,
pabėgo į keistą pasaulį.
liko
kamienas, šaknis ir šaka.
tada,
senai labai,
pūgoj, miške, drevėj,
suspurdo tyliai Mažas.
atvėrė kairė akį
virš širdies
ir mato.
vienaip.
viltim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą