Ir šypsosi ta laimė... Iškreiptu snukiu. Atrodo rėkia, kaukia, miršta, o žiūrėk, po 20 minučių jau tampa tokia pozityvi. Matyt dėl to, kad teigiamos dalelės traukia neigiamas. Nežinau, kas aš. Pliusas( + ) ar minusas ( - ). Nesvarbu jau.
Laimė dabar teigiama. Kaltininkas - rastas. Žvilgsnis. Mato, kad nematau, nors iš tiesų matau). Dar kartą žvilgsnis. Dar kartą ta pati istorija ir žvilgsnis. Mato, kad žiūriu. Ramiai nuleidžia galvą ir nueina. Tokia mat romantika šiais laikais. Pamoka. Netyčia kartu. Man kaip ir laimė, jei nebūtų savarankiško. Jam - nežinau, bet... Žvilgsnis. Nematau. Vėl jo žvilgsnis. Aš vėl nematau. Ir vėl iš trečio (tikriausiai) karto pasiduodu. Tada gyvename toliau. Kiekvienas sau.
Štai tokia mūsų meilė. Tokia karšta, tokia liepsnojanti, kad užtenka pasižiūrėt ir jaučiamės kaip pasimylėję. O dabar - sarkastiškas juokas. Iš ko šykart? Iš savęs.
- Vaikai, nenuvalkiokit žodžio meilė, - pasigirsta štai toks pamokomasis balsas. - Visi tie jūsų susikabinimai už rankučių, bučiniai, šaudymai akimis - niekis. Meilę pajusite kai suaugsit...
" tylėk, ragana- įsakau pmokomajam balsui."
Ir vėl. Žvilgsnis.
Iki greito, zuikučiai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą