Baisiai tragiškai

Baisu!
Per dau vieno, per mažas pasirinkimas, žmonės (dauguma) nesužaloti intelekto ir aš. Sėdinti. Ramiai sau. Atsiskyrusi. NICE!
Vėmalų kvapas grindyse, sienose, visur. Jų vaizdai, taipogi visur, daugybė savo meilę demonstruojančių porelių, kurios iš ryto neatsimena kas čia su kuo.
Patiko denceris. Matyt vienintelis natūraliai prajuokinęs savo judesiuku. Taip aš nemoku. Ir jam nepasisekė išmokyt. Beje, jis pasižymėjo linksmomis frazėmis. Dažniausiai. "Kaip tai nėra vietos kur miegot? Yra (tada užšoka ant dvivietės lovos ,kurioje jau guli 4 žmonės ir ima didžiuotis savo  įrodyta tiesa).
Praleidau baisiausią pasakojimo vietą. :/ Atvažiuojant,  miško kelelyje stovėjo traktorius, o girti dėdulės tempė kito girto dėdulio, nepasižymėjusio sąmone, kūną į mišką. Manėm, kad tas vyras jau miręs (jį tikriausiai pervažiavo traktorius ar dar kažkas. Iš arti nėjau žiūrėti. Pašiurpusi stovėjau ir raminau save. Ir darugę(es).Iškvietėm greitąją, kuri yra lėtoji (pasirodė po 20 min. ). Padėjo įkelti jau truputėlį pajudėjusi sužeistojo kūną ir liepė laukti policijos. Paklausėm ar jie ją iškvietė. Ir spėkit, koks buvo atsakymas? NE!
Tikiuosi tam žmogui baigėsi gerai. Mes nuvažiavom į dislokacijos vitą. Aš visą laiką baisėjausi aplinka ir viskuo kitu. Laukiau ryto. Kad namo kuo greičiau... Ech. Ir padariau vieną išvadą. Daugiau į tooookio tipo šūdinus "tūsus" - niekados daugiau. tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.
p.s. pagelbėjom uogiui. ("-tu nesi tiek vėmusi kiek aš, aš žinau kas man geriau... " :D )
p.p.s. užsimerkus akyse stovi JO vaizdas. Jo portretas. Jo gražios akys ir šypsena.